Banke atneši pinigus – krūvą grynųjų – ir stebi, kaip jie sučiaudžia tą krūvą per sekundę. Sukasi, pypsi, skaičiuoja, tikrina. Viskas taip greitai ir tiksliai, kad net norisi atsiprašyti už seną, šiek tiek sulamdytą penkiasdešimtinę. Bet ar susimąstei, kas iš tikro vyksta tame aparate? Ir svarbiausia – ar tas banko monstras kuo nors skiriasi nuo aparato, kuris stovi šalia kasos tavo mėgstamame prekybos centre?
Spoileris: skirtumų yra. Ir daugiau nei vienas.
Ne visi pinigų tikrintojai gimė lygūs
Bankuose naudojama įranga – ne šiaip sau aparatas su UV lempute ir garsiniu pypsu. Tai dažniausiai aukštos klasės pinigų apdorojimo sistemos, kurios ne tik atpažįsta padirbtus banknotus, bet ir suskaičiuoja juos pagal nominalą, patikrina fizinę būklę, netgi nustato, ar banknotas dar tinkamas apyvartai, ar keliaus į sunaikinimą.
Ir tai – ne metafora. Kai kurie banko įrenginiai yra tiesiogiai prijungti prie Lietuvos banko ar komercinių bankų vidinių sistemų, kurios registruoja, kada ir kur koks banknotas buvo „matytas”. Jo būsena – tarsi ligos istorija pas gydytoją. Lankėsi čia, ten, vos gyvas, murzinas, bet dar laikosi.
Tuo tarpu prekybos centruose ar kavinėse naudojami pinigų tikrinimo aparatai – gerokai paprastesni. Jie skenuoja banknotą per vieną ar dvi saugumo savybes: UV, magnetizmą, popieriaus struktūrą. Gali būti ir skaitmeniniai, su ekranu ir patikimesne analizės sistema, bet dažniausiai – tai ekonominės klasės sprendimai. Kitaip tariant, greita patikra be didesnių pretenzijų.
Kodėl toks skirtumas?
Paprasta. Bankas kiekvieną dieną apdoroja šimtus, o gal net tūkstančius banknotų. Pinigų kiekiai dideli, atsakomybė dar didesnė. Jeigu banke prasprūstų padirbtas banknotas – čia jau ne šiaip nemalonus netikėtumas, o rimta reputacijos žala ir net teisinių problemų rizika. Todėl ir technologijos ten turi būti ne „kavos aparatų lygio“, o beveik kaip kriminalistikos laboratorijoje.
Be to, bankai dažnai veikia kaip „filtras“ visai grynųjų pinigų sistemai – jų tikrinimo aparatai ne tik saugo patį banką, bet ir visą ekonomikos kraujotaką nuo padirbtų ar sugadintų pinigų.
O mažmeninė prekyba? Čia svarbiausia – greitis, patogumas ir minimalios investicijos. Jeigu viena kita kupiūra pasitaikytų padirbta, nuostoliai nėra tokie drastiški, o atsakomybė – dalinama tarp darbuotojų, vadovybės ir net draudimo, jei toks yra.
Kas slypi po dangčiu?
Šiuolaikiniai bankų naudojami pinigų tikrinimo aparatai dažnai turi IR (infraraudonųjų spindulių) jutiklius, spektrometrus, kurie analizuoja dažus, banknoto raštą, netgi reljefą – mažyčius įspaudus, kurių plika akimi gal ir nepastebėtum. Yra netgi aparatai, kurie turi dirbtinio intelekto elementų – „išmoksta“ atpažinti net naujus padirbimo būdus.
Kai kurie modeliai geba atskirti banknotą, kuris buvo plautas, lygintas ar kitaip bandytas „pagydyti“. Tokie „suklastoti sveikuoliai“ dažnai pasitaiko rinkoje, bet patyręs aparatas juos iškart demaskuoja.
Mažmeninėje prekyboje, tuo tarpu, dažniausiai naudojami UV tikrinimo aparatai, kurie apšviečia banknotą ir leidžia matyti saugumo siūlus, hologramas ar specialius ženklus. Kartais tai būna kombinuoti prietaisai su magnetinio rašalo analizavimu. Bet spektrometrų? Neieškok.
Tai kuris „geresnis“?
Priklauso, ką turi omeny. Jei tavo tikslas – profesionali, beveik nepriekaištinga pinigų analizė ir rūšiavimas – banko aparatai laimi be konkurencijos. Bet jie brangūs, dideli, reikalauja nuolatinės priežiūros, atnaujinimų ir net darbuotojų apmokymo.
Jeigu tavo tikslas – greitai patikrinti ar dešimtukas, kurį gavai iš kliento, nėra iš printerio – užtenka ir paprastesnio įrenginio. Gal ne viską pagauna, bet 90 % padirbinių – tikrai.
Tad skirtumas tarp banko ir mažmeninės prekybos pinigų tikrinimo įrangos – kaip tarp profesionalios diagnostikos klinikos ir vaistinės su kraujospūdžio matuokliu. Abi turi savo vietą, bet skirtumas – milžiniškas.
Ir dar vienas įdomumas: kai kurie prekybininkai įsigyja naudotus bankinius tikrinimo aparatus – mažesnės versijos, bet vis tiek galingesni nei įprasti. Kodėl? Nes klastotės tobulėja. Ir pasitikėti vien UV spinduliais darosi pavojinga.
O tau? Ar kada teko laikyti rankose netikrą banknotą? Gal aparatas supypsėjo, bet kasininkas vis tiek priėmė? Arba – atvirkščiai – grąžino tavo tikrą šimtą ir paprašė kito?
Grynųjų laikai gal ir baiginėjasi, bet pinigų tikrinimo aparatų poreikis – vis dar čia. Ir, regis, net stiprėja.